Aš turiu automobilį

Ar vis dar reikia „įvažinėti“ automobilį?

Kurio autorius 24/07/2019

Anksčiau perkant naują automobilį reikėjo laikytis tam tikrų taisyklių, susijusių su pradine jo eksploatacija. Ar jos tebetaikomos iki šiol?

Perkant naują automobilį vadinamaisiais senais gerais laikais gamintojas, pasitelkdamas naudotojo vadovą (arba per prekybos atstovą), pranešdavo pirkėjui keletą pagrindinių transporto priemonės naudojimo taisyklių. Daugiausia jos būdavo susijusios su tuo, kaip vairuoti automobilį pirmuosius kelis tūkstančius kilometrų, kad jis būtų tinkamai „įvažinėtas“. Ši legenda apie „įvažinėjimą“ vis dar egzistuoja pirkėjų sąmonėje. Ypač tai pasakytina apie vyresnius pirkėjus, menančius automobilius, kuriuos šiandien jau galima vadinti vintažiniais arba bent „senstelėjusiais“.

Taigi, kas yra tas „įvažinėjimas“? Turėkime omenyje, kad prieš 30–40 metų automobiliai buvo gaminami laikantis visiškai kitokių standartų. Šiandien automobilių gamyklos kartkartėmis sterilesnės nei daugelis ligoninių, tačiau tais laikais gamyklose netrūko tepalo dėmių, nešvarumų, o atskirų variklio dalių kokybė buvo toli gražu ne aukščiausia. Tarpusavyje ne visai suderintos automobilio dalys, tokios kaip stūmokliai, variklio skyriai, stabdžių diskai ar kiti panašūs elementai, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos būtų pavojingi, tačiau tada dėl jų automobiliams buvo leidžiama išriedėti už gamyklos vartų. Siekiant kuo labiau sumažinti gamyklinius trūkumus, naujos transporto priemonės naudotojas būdavo įspėjamas, kad bent pirmuosius kelis tūkstančius kilometrų vairuotų konservatyviai, saugotų susidėvinčias dalis, reguliariai lankytųsi autoservise. Tik nuvažiavus reikiamą atstumą automobilis imdavo veikti taip, kaip žadėta gamintojo. Neretai tiesiog buvo galima jausti skirtumą vairuojant ką tik iš salono išriedėjusį automobilį ir vėliau, kad jau būdavo įvykdyti nurodymai dėl „įvažinėjimo“. Palyginti su šiomis dienomis skyrėsi ir medžiagos, naudojamos varikliui ir kitoms automobilio dalims gaminti. Šiandien jos atrodytų gana primityvios. Taip pat verta paminėti, kad „įvažinėti“ tekdavo ne tik vadinamuosius masinius automobilius, bet ir tuos, kurie ir tais laikais, ir šiandien vadinami prabangiais automobiliais.

Dar galima pridurti, kad kiekvieną automobilį iš tiesų išbandydavo tik pats naudotojas, nes tuo metu nebuvo tokių griežtų taisyklių, kokios taikomos dabar. Taigi visi žinojo minėtas „įvažinėjimo“ taisykles, jų laikėsi ir suprato, kad priešingu atveju gali arba „pabučiuoti“ pakelėje augantį medį, arba neilgai trukus riedėti į dirbtuves, kurios galiausiai pateiks nemažą sąskaitą. Taip buvo seniau.

Bet kaip yra šiandien? Ar vis dar reikia „įvažinėti“ automobilį? Ar vairuotojas tebėra „bandomasis triušis“? Ar sėdus prie naujo automobilio vairo iki šiol rekomenduojama neviršyti tam tikro greičio (net jei tai sportinis automobilis) tik todėl, kad mašina nauja? Mes gyvename tokiais laikais, kai net menkiausiam su automobilių gamyba ir naudojimu susijusiam veiksmui taikoma daugybė ES, atskirų šalių ir bendrovių lygmens norminių dokumentų. Nuo konvejerio nuriedantys automobiliai jau išbandyti šimtais įvairiausių būdų. Daugeliu atveju netgi surinkimo automatai gali nustatyti, ar viena arba kita dalis atitinka taikomus reikalavimus. Taigi automobilį „įvažinėja“ gamintojas, o pirkėjas gali įprastai juo naudotis nuo pirmųjų kilometrų. Gamybos procese naudojamos medžiagos taip pat daug geresnės nei anksčiau. Aliuminis taip greit neįšyla, tvirtesnės anglies pluošto dalys, skirtos masiniams automobiliams, leidžia išplėsti naudojimo ribas, o šiuolaikinė alyva taip pat kur kas kokybiškesnė už pirmtakes. Šiandien automobilius „įvažinėja“ visi kiti, kad naudotojui nereikėtų dėl to rūpintis. Varikliai taip pat geresni ir kruopščiau pagaminti, nes priešingu atveju jie neatlaikytų griežtų bandymų. Tačiau, kaip ir kalbant apie kiekvieną procesą, pasitaiko klaidų, ne kiekviena dalis „įvažinėjama“ taip, kaip reikia, o mes niekada negalime žinoti, kuris automobilis neturi garsiojo taško ant „i“. Dėl šios priežasties šiandien transporto priemonių gamintojai rekomenduoja jas „įvažinėti individualiai“.

– Bendrovės rekomendacijos naujam varikliui yra šios – jį reikia „įvažinėti“ pirmuosius 1500 kilometrų. Visos judančios dalys turi prisitaikyti viena prie kitos. Vidinė variklio trintis per pirmąsias darbo valandas didesnė negu vėliau. Tai turi įtakos ir degalų sąnaudoms. Po „įvažinėjimo“ laikotarpio galima pastebėti, kad degalų sąnaudos šiek tiek sumažėja, – pasakojo gamintojo atstovas.

Per pirmąjį tūkstantį kilometrų rekomenduojama:

– iki dugno nespausti akceleratoriaus pedalo;

– stengtis, kad variklio apkrova nebūtų didesnė nei 2/3 didžiausių apsukų;

– vengiant per didelės apkrovos nevilkti priekabos.

Nuo 1000 iki 1500 kilometrų:

– pamažu didinkite greitį ir variklio apsukas.

Vairavimo stilius per pirmuosius 1500 km taip pat veikia variklio kokybę. Rūpestingai „įvažinėtas“ variklis tarnauja ilgiau ir naudoja mažiau alyvos.

Taigi, kaip matyti iš pirmiau išdėstytų teiginių, neteisinga manyti, kad naujas automobilis nepriekaištingai paruoštas, ir nereikia rūpintis jo „įvažinėjimu“. Pramoniniai automatai taip pat daro klaidas, ir visur reikia žmogaus akies. Gamybos metu gali nukristi durelės, gali netikti kreiptuvai, gali būti panaudotas netinkamas komponentas, tad automobilio prisitaikymo procesas tokiu atveju turėtų būti ilgesnis. Taip tenka ir vėl prisiminti senus laikus. Štai kodėl įteikdami pirkėjui naujo automobilio raktelius pardavėjai primena, kad pirmuosius kelis tūkstančius kilometrų reikia vairuoti švelniau – tai padės užtikrinti mažesnį degalų suvartojimą ir lėtesnį eksploatacinių dalių nusidėvėjimą. Taip pat labai svarbu, kad naudotojas techninės priežiūros centre apsilankytų būtent tada, kai to reikalauja gamintojas (priklausomai nuo automobilio markės tai reikėtų padaryti nuvažiavus 20–30 tūkst. km). Automobilis turi „perimti“ jūsų vairavimo stilių. Taip pat gera mintis iš anksto pakeisti automobilio alyvą. Šios nedidelės išlaidos neabejotinai atsipirks ateityje.

Taigi nors dabar „įvažinėjimas“ ne taip paplitęs, kaip anksčiau, jis vis dar neprarado aktualumo. Svarbu prisiminti, kad kiekvienas mechanizmas, kiekviena detalė turi savo „vaikystę“, per kurią svarbu ypač atidžiai stebėti, kaip jie „elgiasi“. Nebandykite automobilio techninių galimybių ribų ir visada reaguokite, jeigu kažkas vyksta ne taip, kaip turėtų. Už tokį „švelnų elgesį“ automobilis vėliau jums atsidėkos.

Suma komentarų: 0

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *