Automatinė transmisija – rūšys ir veikimo principai

Automatinė transmisija ne tik padeda lengviau valdyti automobilį kas kartą sėdus už vairo, bet ir suteikia daugiau saugumo, juk vairuotojui nereikia galvoti apie pavarų keitimą, ir jis gali visą dėmesį sutelkti į kelią. Šiuolaikinės automatinės pavarų dėžės taip pat optimizuoja degalų sąnaudas, taigi kartais jos leidžia nemažai sutaupyti.

 

Renkantis naudotą automobilį pravartu žinoti, kokio tipo transmisija sumontuota konkrečioje transporto priemonėje, nes pažiūrėjus į tai pro pirštus, vėliau gali tekti gerokai pakratyti piniginę. Taigi pažvelkime, kokio tipo transmisijas galima rasti rinkoje ir ką daryti, kad įsigytas „automatas“ keltų kuo mažiau problemų.

Automatinės transmisijos rūšys

 

1. a) Pusiau automatinė transmisija

Kurdami šio tipo pavarų dėžę inžinieriai norėjo robotizuoti klasikinę mechaninę transmisiją, taigi tai reiškia, kad tokiame automobilyje „įprastos“ konstrukcijos sankabą tiesiog valdo elektronika. Vairuotojas taip pat gali perjunginėti pavaras, naudodamasis prie vairaračio sumontuotomis perjungimo mentelėmis arba „vairasvirte“. Automobilį su tokia transmisija vairuoti lengviau, tačiau ji turi rimtų trūkumų, nes keičiant pavaras automobilis trūkčioja ir dirba labai vangiai, o tai gali sukelti nepatogumų (ypač miesto gatvėse). Be to, jos remonto išlaidos paprastai yra didelės. Populiariausios pusiau automatinės transmisijos – „Selespeed“, „Sensodrive“ ir „Easytronic“. Jos buvo naudojamos, pavyzdžiui, automobiliuose „Alfa Romeo 156“ ir (kaip bebūtų keista) 3 serijos BMW (E36), taip pat „Fiat 500“, „Opel Astra H“, „Peugeot 208“, „Renault Twingo“, „Toyota Corolla“ ir net „Volkswagen Up“!

 

1. b) Transmisija su hidrotransformatoriumi

Ši transmisijos kategorija dar neseniai buvo labai populiari, nors pastaruoju metu ją keičia naujesni sprendimai. Transmisiją su hidrotransformatoriumi sudaro hidrokinetinė sankabos sistema arba hidrokinetinė pavarų dėžė kartu su keliomis epiciklinėmis pavaromis. Joje epiciklinės pavarų dėžės krumpliaračiai sujungiami arba blokuojami naudojant frikcinius spaustukus ir kelių diskų stabdžius.

 

Tokia pavarų dėžė, be abejo, yra užpildyta alyva, kuri leidžia atskiriems jos elementams sklandžiai veikti. Kitos pavarų dėžės su hidrotransformatoriumi evoliucijos pakopos yra hidraulinė-elektrinė pavarų dėžė ir elektroniniu būdu valdoma pavarų dėžė. Šios konstrukcijos trūkumas yra palyginti mažas eksploatacinis efektyvumas, tiksliau tariant, dideli energijos nuostoliai, kurie pablogina našumą ir padidina degalų sąnaudas. Kita vertus, ši transmisija ypač patvari ir sklandžiai veikia, tad vairuotojui patogu ja naudotis. Anksčiau tokią transmisiją naudojo beveik visi automobilių gamintojai – tad ją galima rasti automobiliuose„Mercedes“, BMW, „Audi“, „Ford“, „Renault“ ir „Volvo“ (V70, XC70, S60 ir S80 modeliuose).

 

1. c) Belaipsnė transmisija

Šios transmisijos veikimo principą galima palyginti su dviračio pavarų perjungimu, tik automobilio pavarų dėžėje įtaisytos ne žvaigždutės, o kūgio formos skriemuliai. Skriemuliai sujungiami diržu arba grandine, o perjungiant pavaras ratai artėja arba tolsta vienas nuo kito. Paspaudus akceleratoriaus pedalą, variklio apsukų skaičius per minutę tampa pastovus, o automobilis greitėja, kol pedalas atleidžiamas. Sukimo momentas perduodamas nuolat, todėl automobilis netrūkčioja ir sklandžiai juda – šios savybės patiks nuosaikiam vairuotojui. Kita vertus, dinamišką vairavimo stilių mėgstantys automobilininkai tikriausiai skųsis garsiu variklio veikimu pasiekus didesnes apsukas.

 

 

1. d) Dvigubos sankabos transmisija

Jau pats pavadinimas sufleruoja, kad šią transmisiją sudaro dvi sankabos – tai gali būti „sausosios“ sankabos (automobiliuose su silpnesniais varikliais) arba „šlapiosios“ (panardintos alyvoje) sankabos. Viena sankaba skiriama nelyginėms ir atbulinės eigos pavaroms, o kita – lyginėms pavaroms. Be to, kiekvienoje sankaboje įtaisyta po du sankabos velenus ir du pagrindinius velenus, todėl pavarai pakeisti neprireikia net sekundės. Minėta konfigūracija lemia geresnes automobilio eksploatacines savybes ir mažesnes vidutines degalų sąnaudas. Deja, ji ne itin patvari, o pajudėdamas iš vietos automobilis linkęs trūkčioti. Minėta transmisija gali būti vadinama DSG, „S-Tronic“, „PowerShift“, TCT, DCT, ji montuojama tokiuose modeliuose kaip „Audi A4“, A6, „Seat Leon“, „Skoda Octavia“ ir „Superb“, „Volkswagen Golf“ ir „Passat“, o naujesnė jos versija – netgi „Bugatti Veyron“.

 

Svarbiausi automatinės transmisijos naudojimo principai

 

Jeigu turite automobilį su automatine pavarų dėže, nepamirškite, kad vairuodami ar trumpai stabtelėdami neturėtumėte piktnaudžiauti neutraliu (N) režimu. Šis režimas gali labai apkrauti pavarų dėžę (ir dėl to gali anksčiau susidėvėti sankabos diskai), o tarp judančių elementų ilgainiui gali atsirasti tarpelių. Laisvąja eiga arba neutraliu režimu riedėti nuokalne gali būti rizikinga, o kartais net visiškai nepagrįsta, nes galima perkaitinti pavarų dėžę.

 

Tokiu atveju variklis dirba mažomis apsukomis ir neužtikrina pakankamo transmisijos alyvos slėgio, o ji, savo ruožtu, negali tinkamai sutepti ir aušinti pavarų dėžės. Šiek tiek senesniuose automobiliuose nerekomenduojama išjungti variklio, kai pavarų dėžė veikia vairavimo (D), atbulinės eigos (R) arba rankiniu režimu. Išjungus variklį, pavarų dėžėje staiga sumažėja slėgis, todėl darbiniai jos elementai nepakankamai sutepami. Kita vertus, jeigu įjungti stovėjimo režimą (P) pamiršite naujesniuose automobiliuose, už jus tai padarys elektronika. Galiausiai, važiuojant pirmyn negalima iš karto pasirinkti atbulinės eigos pavaros: pirmiausiai automobilį reikia sustabdyti, o tik tada galima pradėti judėti atgal. Staiga perjungus iš režimo D į R važiuojančiame automobilyje, galima rimtai sugadinti pavarų dėžę.

 

Automatinė transmisija – užvedimas stumiant

 

Automobilių su „automatu“ vairuotojai dažnai klausia, ar tokį automobilį prireikus galima užvesti stumiant. Deja, bet kokie bandymai tai padaryti pažeis ar net visiškai sugadins pavarų dėžę. Kraštutiniais atvejais tai netgi gali sugadinti paskirstymo sistemą arba varos sistemos elementus.

 

Automatinė transmisija – priekabos vilkimas

 

Jau minėjome, kad automatinė transmisija jautri perkaitimui, tad automobilių mechanikai ypatingą dėmesį skiria sunkių priekabų vilkimui. Jeigu ketinate vilkti priekabą, automobilio techninių duomenų plokštelėje pirmiausia patikrinkite didžiausią priekabos, kurią jūsų automobilis gali vilkti, svorį, nes kai kurių automobilių vilkimo galia gali būti tiesiog simbolinė. Tiksliau sakant, svarbūs ne tik priekabos matmenys, bet ir masė.

 

Be to, patikrinkite, ar jūsų automobilyje yra transmisijos alyvos aušintuvas, nes kai kuriuose modeliuose, ypač importuotuose ne iš Europos, šios detalės nėra. Tokiu atveju velkant priekabą pavarų dėžė gali greičiau perkaisti ir dėl to sugesti. Beje, rinkoje galima rasti įmonių, kurios sumontuos tinkamą aušintuvą, o tokios paslaugos kaina bus tikrai mažesnė už automobilio pavarų dėžės pakeitimo ar kapitalinio remonto išlaidas.

 

 

Automatinė transmisija – automobilio vilkimas

 

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jeigu pavarų dėžėje yra neutralus režimas, kurį žymi raidė N, sugedusį automobilį galima nuvilkti į artimiausias remonto dirbtuves ar stovėjimo vietą. Automobilių gamintojai dažnai leidžia tokią galimybę, tačiau įspėja neviršyti nurodyto didžiausio greičio ir atstumo. Daugumoje atvejų ribinis greitis lygus 50 km/h – tokius apribojimus lemia pirmiau minėtas perkaitimo pavojus. Vis dėlto mes siūlome visada laikytis taisyklės, kad automobilį su automatine transmisija galima vilkti tik susiklosčius ypatingoms situacijoms, o bendruoju atveju geriau naudotis techninės pagalbos vežimo paslaugomis.

 

Automatinė transmisija – pavarų dėžės alyvos keitimas

 

Specialistai tvirtina, kad klasikinėje pavarų dėžėje (su hidrotransformatoriumi) alyvą reikia keisti kas 60 tūkst. kilometrų, nebent gamintojas rekomenduotų kitaip. Alyvos keitimo intervalai priklauso nuo transmisijos konstrukcijos ir alyvos rūšies. Tai reiškia, kad sintetinę alyvą galima naudoti ilgiau, o mineralinę reikėtų keisti dažniau. Kartu reikėtų pakeisti ir filtrą, nors tai padaryti kartais gali būti nelengva, nes senesniuose automobilių modeliuose jis paprastai montuojamas giliai pavarų dėžėje. Laiku nepakeitus alyvos, joje susidaro priemaišų, kurios gali užkimšti, pavyzdžiui, elektrinius vožtuvus, o ilgainiui sugadinti visą valdymo bloką.

 

 

Automatinė transmisija – dažniausi gedimai

 

Perkaitus transmisijos alyvai ar pačiai transmisijai, automobilyje su klasikine automatine pavarų dėže galima sugadinti tarpiklius ir frikcines plokšteles, taip pat – hidrokinetinę sankabą. Automobiliuose su dvigubos sankabos transmisija dažna problema yra dviejų masių smagračio ir pačios sankabos nusidėvėjimas, be to, vadinamosios sausosios pavarų dėžės genda dažniau negu „šlapiosios“ (užpildytos alyva).

 

Pusiau automatinėse pavarų dėžėse dažniausiai sugenda įranga, nes pavarų perjungimą valdo hidraulinės ir elektrinės pavaros. Belaipsnės pavarų dėžės nėra labai patvarios, be to, dažnai „iš rikiuotės išeina“ jų valdymo blokas, sankabos sistema, įsitempia arba nutrūksta grandinė arba sustreikuoja alyvos siurblys. Daugeliu atvejų automatinės transmisijos veikimui didelę įtaką daro automobilio naudojimo būdas, priežiūros darbų kokybė bei (kaip bebūtų keista) tokia variklio įranga kaip uždegimo žvakės, aukštos įtampos laidai ir kintamosios srovės generatorius.

 

Automatinė transmisija – „pavarų perjungimas laidais“

 

Aptariant automatines transmisijas, pravartu paminėti ir „pavarų perjungimo laidais“ technologiją, apie kurią daug nekalbama, tačiau ji vis labiau populiarėja. Tikėtina, kad po kurio laiko ši technologija gali tapti svarbiu elementu naujos kartos automobiliuose su autonominėmis sistemomis ar net visiškai autonominiuose automobiliuose, nes tokios transporto priemonės pačios pasirenka važiavimo kryptį ir greitį, o jums pakanka tik nurodyti kelionės tikslą. Taikant šią technologiją, pavarų režimas pasirenkamas pasitelkus elektroniką (valdymo bloką).

 

Norimas režimas (D, N arba R) įjungiamas svirtele arba mygtuku, kurie įtaisyti vairo kolonėlėje arba šalia centrinio skydelio. Po to signalas belaidžiu būdu siunčiamas į pavarų dėžės imtuvą, kuris įjungia arba išjungia atitinkamą pavarą. Be kita ko, ši naujoviška technologija leidžia efektyviau suprojektuoti automobilio saloną ir sumažina jo masę, nes galima atsisakyti daugybės mechaninių elementų, kurie paprastai įtaisomi po centriniu tuneliu arba prietaisų skydeliu. „Pavarų perjungimo laidais“ sistemą galima derinti su belaipsne transmisija, dvigubos sankabos transmisija arba pusiau automatine transmisija. Ją jau naudoja daugelis gamintojų „Audi“, BMW, „Citroen“, „Mercedes“, „Volkswagen“ ir „Toyota“ markių automobiliuose.